Žinoma, yra svarbu ir tai, kuo įsitikini, ir tai, kaip supranti tikrovę, esančią po istorijos realybe. Visada įtaigesnės yra tos pamokos, kuriose esi ne tik ,,žiūrovas“, bet ir ,,vartotojas“ to, kas rodoma, kas pasakojama, kai vaikštai tikrai tomis vietomis, kur vyko pasipriešinimo pokario kovos, kur buvo aukojamasi ir tikima ateitimi, kur vis dėlto gyva ir klasta, ir melas… Būtent netradicinėje istorijos ir lietuvių kalbos pamokoje – išvykoje į Žarėnų partizanų būrio vietą, Dievo Krėslo mišką, lapkričio 14 dieną ir buvo kalbama apie tai, kas šiose vietose vyko, kokios patirtos kančios ir ką būtina atminti. Pamoką organizavo istorijos mokytoja Vida Urlovaitė, lietuvių kalbos mokytojos Aušra Ramančauskienė ir Sigita Ieva Naglienė. Abiturientų laukė susitikimas su telšiškiams gerai žinomu žmogumi, istorinės atminties saugotoju, Garbės piliečiu, menininku Alfredu Jonušu.

Į rudens perlytą mišką vedė žvyruotas kelias, medžių rimtis, rytmetinis tykumas ir vis dar „nepabėgusi“ žaluma, akmenų ir tipiniai atminimų kryžiai, vis dar aiškiai tankus Dievų Krėslo eglynas… Paminklai partizanams, bunkeris miško tankmėje ir įtaigus A. Jonušo pasakojimas su konkrečiais faktais, datomis, pavardėmis – tai liudijimas to, kas iš praeities turi būti perduodama kaip tikrovės saugojimas, kaip tautos laisvės gynimo simbolis. Abiturientai turėjo galimybę įsitikinti, kaip atrodė bunkeris, kokiomis sąlygomis gyveno partizanai. Į praeities rimtį sklido ir partizano išgyvenimų dienoraščio ištrauka, skaitoma Ernesto Stankaus, IV c klasės gimnazisto, apie L. Baliukevičiaus – Dzūko savijautą, draugų mirtį ir jų idėjinius siekius, pasidalinta apmąstymais, istorine tiesa. Labai jautriai nuskambėjo ir gerai žinomo poeto partizano Broniaus Krivicko eilės, perteiktos dvyliktoko Lauryno Petraičio (IV a). Aplankytos ir Žarėnų kapinės, kuriose palaidoti septyni pokario kovų partizanai, pagerbta jų atmintis. Itin kruopščiai po kruopelę vis atrandama naujų kankinimo ir laidojimo vietų, dokumentų, todėl, kaip minėjo A. Jonušas, labai svarbu teisingai suprasti pasipriešinimo partizanų veiklą ir pateisinti nekaltų aukų vardą. Tik suvokus istorinę tiesą, nebeliks vietos įvairioms interpretacijoms ar istorijos šešėliams.

Taigi, netradicinė pamoka – tai ne tik pažintis su tuo, kas saugoma visai netoli, kaip sakoma, prie namų, bet ir tai, kas yra mūsų tautos stiprybės pamatas. Ši pamoka skirta Lietuvos šimtmečiui paminėti – bendrystės galiai, vadinasi, ir asmens savivokai, Lietuvos istorijos – kultūros sampratai. Kuo dažniau apie tai bus kalbama, tuo įtaigesnis bus ir visumos supratimas, ir lietuvio vertės pajutimas.