Šalčiu alsuojantis vasario 24 dienos rytas „Džiugo“ vidurinėje mokykloje buvo išskirtinai baltas, išskirtinai ypatingas, alsuojantis jaunystės šėlsmu ir energija. Kalendorius suskaičiavo abiturientų laiką, likusį iki brandos egzaminų. Šimtadienis – simbolinis skaičius, ženklinantis laiką, likusį mokyklose erdvėse, tarp klasės draugų ir mokytojų.
Šimtadienio rytą mūsų mokykla tapo panaši į Antikos dievų šventyklą, kur vienoje vietoje susirinko graikai ir romėnai švęsti jaunystės puotą. Pasidabinę baltais apdarais, laurų vainikais, auksu žėrinčiais papuošalais dvyliktokai išties traukė akį ir buvo panašūs į jaunus, švytinčius, laimingus antikinių mitų personažus. Koridoriuje vis tekdavo prasilenkti tai su Atėne, Afrodite ir Penelope, ar pakalbinti žavųjį Prometėją, atsitrenkti į stotingą Heraklį… Džiaugsmas, trykštančios emocijos, muzika, šokio judesys užkrėtė visą mokyklos bendruomenę, nepalikdamas abejingų nei jaunesniųjų moksleivių, nei mokytojų.