Literatūrinė kelionė į Anykščius @ Telšių „Džiugo“ gimnazija
Mokykla žiemą
Gimnazijos 40-etis
Prašome skirti 2 procentus sumokėto pajamų mokesčio „Džiugo“ gimnazijai. Nuoširdžiai dėkojame.

Literatūrinė kelionė į Anykščius

Kategorija: Informacija

Paskutinę dieną prieš rudens atostogas spalio 26 – tą Telšių „Džiugo“ gimnazijos pirmokai dalyvavo išvykoje į Anykščius. Tai buvo nepakartojama literatūrinė kelionė, kurioje artimiau susipažinome su lietuvių rašytojų, kadaise gyvenusių Anykščiuose, muziejų ekspozicijomis, senovės kultūra ir patyrėme daug nuotykių.

Pirmoji mūsų stotelė ­– Stanislovo Petraškos akmens tapybos ekspozicija. Žiūrėjome filmuką apie akmens smiltelių paruošimą, žvalgėmės po originalią parodą. Sukurti paveikslai labai visus sudomino ir kėlė nuostabą. Įžvelgėme istorijas ir padarėm išvadą, kad šiam darbui atlikti reikia labai daug kruopštumo ir kantrybės. Čia pat stovinčiame žaliame mediniame name įsikūręs Antano – Vienuolio Žukausko memorialinis muziejus. Jame apžiūrėjome mažus ir jaukius kambarėlius su autentiškais rašytojo daiktais. Lauke stabtelėjome prie Antano – Vienuolio Žukausko kapo, kurio vietoje seniau buvo suolelis, kur rašytojas praleisdavo daug laiko, žvelgdamas į nuostabų miestelio peizažą. Šalia po gaubtu saugoma Antano Baranausko klėtelė, joje vasarodamas jaunasis poetas kūrė poemą „Anykščių šilelis“. Žiūrėjome filmuką apie poeto gyvenimą, Anykščių šilelį. Buvo labai įdomu atpažinti klėtelės detales, apie kurias pasakojama filme.

Siauruko muziejuje linksmai pasivažinėjome ir apžiūrėjome vagonus, garvežius. Tai buvo labai smagi patirtis! Sužinojome nemažai informacijos apie geležinkelio istoriją ir pasukome Niūronių link. Jono Biliūno gimtinė Niūronyse – labai graži ir įkvepianti vieta. Visi kantriai klausėmės gidės, pasakojusios apie senovės papročius, rašytojo Jono Biliūno šeimos gyvenimą. Vėliau keliavome į „Laimės žiburį“- prie J. Biliūno kapo Liudiškių piliakalnyje. Buvome perspėti lipant neatsigręžti atgal, nes kitaip virsim rieduliais. Skaičiavome laiptelius iki „Laimės žiburio“ , iš viso jų buvo devyniasdešimt, tiesą pasakius, ne taip ir daug. Tada sugalvoję po norą keliavome toliau.

Visų mėgstamiausias kelionės taškas – rogučių trasa. Prieš sėdant į rogutes daugumai drebėjo kinkos, bet vos pradėjus lėkti trasa baimė lyg ir išnyko, o visų veidai buvo kupini laimės. Taip pat lipome į Bijeikių apžvalgos bokštą, nuo kurio atsiveria ežero panorama su šešiolika salų. Tai buvo didžiulis išbandymas turintiems aukščio baimę! Nors bokštas buvo tik penkiolikos metrų aukščio, lipant sukosi galva. Aplankėme ir įspūdingo dydžio Puntuko akmenį, vaikščiojome garsiuoju 300 metrų ilgio medžių lajų taku, gėrėjomės atsiveriančia panorama ir smagia atmosfera. Nuostabi kompanija ir nepamirštamos emocijos liks atmintyje ilgai. Džiaugiamės, kad pasitaikė puikus oras, tad visi laimingi grįžome namo.

Neda Lydytė, I a klasė